Mažoji Urtė, įsitaisiusi ant minkštos močiutės lovos, susikaupusi žvelgė į jos rankas. Jos judėjo tarsi šokantys drugeliai, mirgėdamas siūlas raivėsi nuostabiu raštu. O pastarasis pamažu virto šilta, jaukia riešine. „Kaip megzti riešines?“ – kirbėjo anūkės galvoje.
„Močiute, kaip tu taip gražiai mezgi?“ – nustebusi tarė mergaitė.
Senelė švelniai šypsojosi. „Megzti – tai tarsi pasakoti istoriją, Urte. Kiekvienas raštas, kiekviena spalva turi savo reikšmę. Štai šis raštas – tai saulė, o šis – vanduo. O šis – tai mūsų giminės medis.“
Urtė įdėmiai klausėsi močiutės žodžių. Ji norėjo išmokti megzti taip pat gražiai, kaip jos senelė.
„Ar gali mane išmokyti?“ – paprašė mergaitė.
Senelė paglostė geltomas mergaitės kasas. Ji atsargiai įdėjo į Urtės rankas virbalus ir siūlą. „Pirmiausia reikia išmokti mezgti paprastą raštą. O paskui galėsi kurti savo istorijas.“
Urtė mėgino kartoti močiutės judesius, bet pirštai vis dar buvo neklusnūs. Kiekvienas kilpelės pervertimas atrodė lyg sudėtingas galvosūkis. Senelė kantriai padėjo mergaitei, pataisydavo klaidas ir švelniai šypsojosi.
„Neskubėk, mano meile,” – ramino ji. „Mezgimas – tai kantrybės reikalas.” Diena po dienos Urtė vis daugiau laiko praleisdavo su močiute, mokydamasi megzti. Jos pirštai pamažu įgudo, o galva suvokė naujas žinias apie senovės raštus ir simbolius.
Kiekvienas raštas atrodė tarsi pasakojimas, o kiekvienas simbolis – kaip užšifruotas žodis. „Ar tave kas mokė, kaip megzti riešines?“ – smalsiai klausė Urtė.
„O, mano brangioji,” – atsiduso močiutė, „mane mokė mano močiutė. Ir taip iš kartos į kartą perduodamos ne tik žinios, bet ir šiluma.”
Vieną dieną Urtė paėmė virbalus ir pradėjo megzti savo pirmąją riešinę. Ji įpynė į jį visus gražiausius raštus, kuriuos buvo išmokusi iš močiutės. Kai riešinys buvo baigtas, Urtė jį užsimovė ant rankos ir jautėsi lyg princesė.
„Kokios gražios riešinės!“ – pagyrė senelė. – „Tu jau pati esi mezgėja.“
Urtė žinojo, kad mezgimas – tai ne tik metodas sukurti šiltą daiktą. Tai ir būdas išsaugoti tradicijas, perduoti žinias iš kartos į kartą. Ir svarbiausia – tai būdas išreikšti savo jausmus ir kūrybiškumą.
Nuo tos dienos Urtė ir toliau mezgė. Ji kūrė dovanas savo artimiesiems, dalyvavo parodose. O svarbiausia – ji niekada nepamiršo močiutės pamokų ir pasakojimų apie senovės raštus ir simbolius.